Nurimo vėjas, kalbos dovaną prarado
Ir tyli tarsi nebylys, net lapai nešnara,
Tyla bežadė užklostė jo mintis.
Pavasaris ant nosies lipa, kas žirginius barstys,
kas ievų kvapą išsklaidys po ūkanotą rūką,
Jazminų aromatą kas dalys? Užsidarau duris 
Ir aš tylėsiu, bet nepavyksta, tyla ima graužt.
Nusimetu lyg skarą dieną vakarykštę 
Ir vėl einu į pilko kelio vingį, tikiuosi vėjo garbaną sugaut.
Na kam tos garbanos, kasų juk nesupinsi,
Prabudęs lėks per pievas, per kalvas,
Gins debesis nustėrusius per dangų,
Ar jis supras, kad žmonės atlapojo langines.
Ar jis supras, kad žalumynų kvapas užkariauja žemę,
kad skleidžiasi pavasario kerai. Ar mes pajutom?
Žemė vėl apsuko ratą, taip tyliai, tyliai,
nelyg pušim lašėt sakai.

2018-03-29