Jei gali, bent sykį pakartok,
Kad mane kadais tikrai mylėjai –
Lai gegužį pušys nubaltuos,
Lai tirpins pusnis vasarį vėjas.
 
Tik sakyk, nedengdama akių,
O rankas priglaudus prie krūtinės,
Nes tikėti noriu, kuo tikiu,
Nes virpėjo žodžiai paskutiniai –
 
Tau veikiausiai daug kas pasikeis,
Aš tokia pati taip pat nebūsiu.
Nelydėsi tais pačiais takais –
Jau takai dalijami per pusę.
 
Nors žinau, kad saulė vos viena –
Skaisčiai švietė, švies, po ja mes tilpsim,
Bet vasarį krenta dargana
Ir gegužį šalnos kartais dilgsi...
 
Metų šėlsmas toks nepatvarus –
Juk tada minėjai – viskas baigias...
Nepražydę jazminai nurus,
Žemės nepasiekusios verks snaigės...
......................................................................
 
Jei gali, širdy bent pakartok.
Kad mane kadais tikrai mylėjai –
Mirksniui stos nubėgantis vanduo,
Mirksniui grįš apsukęs ratą vėjas...
 
2018 m. kovo 26 d.