Niūniuoja speigas melodiją, išvargintu balsu,
Baltoj nakty prabyla sniegas, žaižaruodamas sidabru,
Sapnas lopšinėmis apdovanotas, paralelinėje realybėje užstringa.
Nyku ir tylu, kai pamiršti...
 
Išplukdė jūra ledus, sūrymu žaizdas užbarstė,
kalnai pasiėmė karūnas, didybė išvaizdoj išlieka.
Tik pasąmonė žino, meluoju, akis užmerkiu.
Lietus įstiklino mano kūną.

Koks tu gražus!
Akis aukštyn pakelti nejauku,
dangus sudrisko man prieš miegą,
linijas delnų suliejo, savitą kalbą užmaršino.

Tokia pilna dabar jaučiuosi..
Pilna vandens..
Nebegyva esu..
Nauja pradžia link mano pilnumos tik veržias..
 
Kraujas lašais aukštyn i begalinę tamsą krenta.
Nebėr traukos, vanduo širdy visus jausmus išsklaidė.
Plūduriuoju pirmuonies pavidalo ryžte.
Lipa vabalai, vorai, medžiai auga, plečias vandenynai.

Atsitūpė varnas ant medžio ir žiūri į akis.
Neskrenda, net nejuda, tik žiūri.
Kažką beprotiškai skaudėt pradėjo.
Išprotėjęs varnas. Pyktis užplūdo.

Vandenyne žuvys dvėst pradėjo,
Su prakeiksmu vartyti ir niokoti viską iš savęs pradėjau.
Gyva gyva, tik dar miegu!
Varnas juokiasi visu savo balsu.
...................................................................

Aš skęstu – bedievi
bangos talžydamos šonus man
istorijas savas įsiklausyti reikalauja
Aš skęstu – bedievi
matau, kaip tėvas užtrauktuką
su replėmis užspausti bando.
Aš skęstu – sudievi
Ir tai man dovana
negaliu įtraukti oro, akyse tamsėja
Ir man ramu.