išgalvotas gyvenimas laukia myli praeina ir liūdi
tarsi vikšras naikina žolynus kol virsta drugiu
jį kartoju lyg užsienio kalbą „zdrastvujtie liūdi“
žemėj tikrą dar svajų nebūtajam laike vis gyvenu
 
paklausyk – realybę po to kai aguonos nužydo
liko tik nebūtasis nokintas su stiebu po saule
o to tikro kaskart miesto žvėries atkąsto praryto
dar turiu susitaupius dienų iš vaikystės pasaulio
 
ar žvėris ar žuvis bet tarsi planktoną iškošia
vis prarydamas gabalus iš gardesnio gyvenimo
į šaligatvius teškia per jaunus lyg purviną košę
ir kapstos visi – jų daug – į vakarą laikui srovenant
 
žvėries išspjauti susirenka gyvenimo likusį turtą
skubu su srove ir aš į savo svajonių nebūtąjį laiką
taip noriu sugrįžti į buvusį tą ramunių užburtą
kur sukas rūkuos siluetai – sulėtintą tempą išlaiko
 
ten žydi aguonos plaukia branda išnokus kviečiais
ten stalas su duona gira žydėjimo liepų medus
ten sukasi valso glėbyj mani išlauktieji svečiai
ir krinta rasotais rūkais žvaigždėtas mūsų dangus
 
bet rytas kaskart grąžina į rūsčią riaumojančią tiesą
nėra sugrįžimo atgal tik likusios tiesos gyventi
žvėris suriaumoja praryja ir vėlei išspjauna į šviesą
ir tik nuo tavęs priklauso ar pragaras tai ar tai šventė
 
2018-03-28