pakalnutės žiedeli, skambėki
tyrumu, kai lašas sūrusis per skruostą
nurieda iki suvilgo
lūpas, kad mylimas justų,
kaip karti metelė virsta notrelėm, brandinančiom korius medaus
kaip suskrenda zvimbikės
dryžuotapilvės
aplipina nameliui duris,
kad neužeitum
ragauti arbatos prie bendro stalo

tu dar papūsk
stipriau, kol garuoja ji verdanti,
ir kai atauš, gurkštelk
švelniosios melisos
prieš paguldymas galvą ant pagalvio

prieš sapnus
bus ramu,
tik girdėsis, kaip bitutės į korį
medų vis neša