XI

Išgėriau visą „atsuktuvą“, išdribau ant žemės žvaigždės padėtim ir gulėjau, žiūrėjau į lubas, mėgavaus lengvu galvos sukimusi ir maloniu niežuliu visame kūne, jutau kiekvieną širdies dūžį, kaip jis keliauja gyslomis ir pasiekia plaukų šaknis ir pirštų galus. Jau pamiršau, koks jausmas būti šimtu procentų gyvam.
Išėjau parūkyti. Jau sutemo, miestas nusidažė viskio spalvos šviesa, tik šviesoforai teršia urbanistinę nakties paletę savo ryškiom, žaliom akim. Dūmams sunkiai leidžiantis gerkle aš buvau priblokštas šios panoramos: labiau ne tiek, kiek ji pati iš savęs yra graži, bet kiek grožio jai suteikiu pats, kiek grožio jai suteikė šitas skambutis. Toks jausmas, kad išlindus pro langą blogais tikslais aš nebe krisčiau žemyn kaip akmuo, bet man išsiskleistų sparnai ir neštų mane virš namų stogų, miegančių ir nemiegančių žmonių galvų, galėčiau barstyti ant jų auksines žarijas ir baltus pelenus, lyg laimindamas, lyg sakydamas: „Ei, gal ir negerai, bet tikrai ne viskas ir ne visada. Nepamirškite to.“

XII

Pasijaučiau visų pirma bejėgis prieš savo vidinį demoną, visų antra, kad greitai būsiu išnaudojęs visus būdus ją įskaudinti.
Žiūrėjau tiesiai į akis, maži deimančiukai įspausti duobutėse pradėjo virpėti, kraštuose kaupėsi sūrus, sūrus vanduo. Mano lūpų kampučiai šio momento gravitacijos paveikti nuslinko žemyn, rankos išsiskėtė prašydamos artumo ir šilumos.
Ji susmuko mano glėby ir stipriai suspaudė, neleisdama pabėgti, jos atodūsiai pasidarė liūdni ir staigūs, primindami refleksus trūkstant oro, kai gerklėje užstrigęs rūgštus gumulas nebeleidžia kvėpuoti, jos akys stipriai užmerktos, lyg atsisakančios matyti, kas dedasi, jos ašaros, besigeriančios į mano rūbus smigo gilyn į sielą aštriais mano užšalusios širdies ledo kristalais, bet buvo tokios karštos, kad šitam ašigalyje pradėjo lyti ugnim. Ji suleido nagus man į nugarą norėdama įsikibti ir neprasmegti žemyn pro langą kartu su manim, norėdama pasidalinti tuo skausmu, kuris užgulė jos pečius ir krūtinę, jos variniai plaukai lindo man į akis ir nosį keldami šiokį tokį nepatogumą, niekingai atrodantį prieš tai, kaip dabar jaučiamės.
Jos kukčiojimas yra liūdna pavasarinių paukščių daina. Ir nuo jos mano jūros vanduo pradėjo kauptis akių vokų krantuose.
– Ko... dėl... – paklausė.
– Aš su tuo kasdien gyvenu. Aš kasdien taip galvoju. Nėra kodėl, yra tik kada.
– Y... ra... kodėl...
– Dar neradau.
Labai nihilistiškai pasakiau.
– Padėsi man rast? – suteiksiu bent jau jai vilties. Bent jau jai.
– Pa... dėsiu...
– Apginsi mane?
Pajaučiau, kaip jos lūpų kampučiai šovė aukštyn.
– Apginsiu.