Tartum girdžiu:
Tiktai neskink, labai prašau, neskinki...
Žydras akis atmerkiau aš pirma.
Pernykščiai lapai stebisi aplinkui,
Kad žydi žibuoklėlė vieniša.
 
Dar ant  šakų nešėlsta žirginėliai.
Lazdynui, dar ir jam, diena žvarbi.
Saulutė stengiasi, bet šaltas vėjas
Jos triūsą paverčia ledu nakty.
 
Neskinsiu, ir vėliau žiedų neskinsiu,
Esi pavasario gražiausia dovana,
Kas be tavęs mums žemę atrakintų,
Jei ne žibuoklė, pražydusi, pirma.