Nepykit jūs ant manęs,
Kad vėluoja pavasaris žalias,
Kad varnėnai kažkur užtruko
Ir žibutės žiedų dar neskleidžia.
Aš jo taip pat išsiilgau,
Aš laukiu paukščių giesmės
Ir pabirusių pievoj gėlių –
Nepykit.
Nepykit jūs ant manęs,
Kad žmonės pamiršta meilę,
Kad baltas taikos balandis
Ne visur dar laukiamas svečias.
Aš sielojuos dėl to kaip ir jūs,
Aš trokštu, kad žmonės mylėtų
Ir tikiu visada jų protu –
Nepykit.
Nepykit jūs ant manęs,
Nes ir aš nepykstu ant jūsų –
Mes atsakom visi už viską,
Net už savo mirtį atsakom!
Mes norim padangės giedrios,
Mes geidžiam žiedų ir laimės
Ir tikim šviesia ateitim –
Nepykit.