Dar kalbėsiu su tavim šį vakarą,
dar norėsiu pasibelst širdin,
kai šešėliai nebyliai man prakalba,
kai grįžti išėjęs nebūtin manin.

Mano mielas, mano pėdos žemėj vėsta,
be tavęs šis vakaras skaudus,
dar nors atmintim, dar lūpom liesti,
dar varvės į delnus praeities medus.

Buvo laikas, kai žydėjo vyšnios,
kai pilnatvės vėrės didis slėpinys.
Kaip dabar ir vėl atgal sugrįžti?
Bent sapnai it paukščiai ar beaplankys?