Keistai vėl tau gyvenimas atrodys –
Pavasaris už lango, kovas lyg...
O širdyje –
Tarytum būtų gruodis,
Galbūt žiemos pats vidurys.
 
Snieguolių iš pusnių veidukai kyšo –
Lėkšti jie baltumu tuo šilkiniu...
Ir, regis, kiaulės koją kas pakišo
Ar galbūt –
Netgi paltį lašinių.
 
Tačiau gėlėms nerūpi –
Jos iš sniego –
Na, juk spalva išties tokia pati.
O tu slysti atgal, nors priekin bėgi,
Sparnus išskėtęs smegduobėn krenti.
 
Gal nuotaikų kaita varvekliais tekši?
Gal priešpilnis artėja, pilnatis?
Ir vėl, ir dar kelių dienų neteksi –
Bejausmiai juk veidai –
Šaltai šalti.
 
Bandys jie išsižiot,
Tačiau tai – melas.
Ir nekaltumas, kad apdumt akis.
Ir apskritai –
Kam šitas karnavalas?
 
Ne gležną žiedą –
Rankeną lenki
Duris užtrenkti garsiai.
Nes anapus
Esi tu pats ir metų nėr kaitos...
...............................................................................
 
Galbūt vėliau kažkas sakys – o, labas!
Ar atsakysi?
Ne.
Nebežinai spalvos baltos.
 
2018 m. kovo 23 d.