Taip netikėtai, nelauktai ir nesvajotai, nesapnuotai
Žalsvų akių nenuorama birželis dovanojo man tave...
Lig šiol bandau slapčia kasdien šią dovaną aš išpakuoti –
Žingsniuoju atsargiai ir pagarbiai tavosios praeities gatve...

Skausmingai kelias atgalios vis braižo kojas, dilgsi širdį,
Lyg būčiau skendusi pati gėlos ir liūdesio giliam dugne...
Ir siela aklą kančią jaučia, kraupiai garsų aidą girdi,
Kai susitinka mūsų akys ir žvilgsniu skverbiesi į mane...

Tačiau šiandieną vėl šiltai pavasarį širdis dainuoja,
Šviesios, gležnos ir nedrąsios vilties šypsniukai žaidžia akyse...
O aš drauge džiaugiuos, žaviuos prabudimu švelniu tavuoju
Ir laukiu, kad pražydusių beržų gaiva nuskęstų mumyse...