Galbūt vėjas bus išėjęs, pasislėpęs už miškų,
Nedraskys jau lapų medžiams, nelankstys liaunų šakų.
O žalia klevų alėja džiaugsis saulės zuikučiu.
Gal ir mano širdį džiugins, tikras jausmas it daina,
Neš pavasarį į sielą, skleis sparnus žalia giria.
kažkas tokio, širdžiai mielo, nenusakomo priglus.
Ir suprasi – turi sielą, ji vis žadins tau jausmus.
Ji privers liūdėt, ilgėtis, džiaugtis, verkti – kam gi tai?
Kad žmogus nestabarėtų, nes iš jausmo tu gimei.
Kada naktys tokios šviesios, ne žvaigždėm, ne pilnatim,
kada pradedi tikėti gera pasakos baigtim.

2018-03-22