Santrauka:
Jau ne pirmąsyk bandau eiliuoti, rimuodamas porinių bei neporinių skiemenų skaičių turinčias eilutes, kad įrodyčiau (nors kam čia įdomu, man taip atrodo, bet bent jau pats sau... :) ), jog taip galima daryti neprarandant ritmo, nors iš tiesų toks derinimas prieštarauja klasikinės eilėdaros principams. Visgi panaudojus tam tikrus sąskambius bei dar kai ką..., įmanoma nepamesti ritmo.
Meldžiamės kartais, o kartais pamirštam –
Žinom – naktis bus, diena bus, bus rytas...
Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! –
Saulę pakėlė ir saulę nurito...
Turime valandą, mirksnį, sekundę,
Net negalvodami, kiek dar mums liko –
Mingam ir bundam, mingam ir bundam...
Motinos įsčiose kūdikis klykia –
Žemę pajausti, joje pasilikti
Nenupėduojant, bet pėdą įminti –
Meilę ne pyktį, meilę ne pyktį...
Visgi bandyk nuraminti tu mintį –
Argi svarbu, kiek ilgai teks išbūti,
Jei amžinybė menkiau nei truputis?
.......................................................................
Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! –
Žolę prikels, kad matytum ją mirštant...
2018 m. kovo 24 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-26 12:49:25
Puikios eilės.
Tokia jau ta gyvenimo tikrovė.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-26 12:19:57
Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! - žolę prikels, kad matytum ją mirštant... Tokia pasaulio logika.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2018-03-26 12:05:05
Man patiko...
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-26 09:32:01
Prasmingos, egzistencinės eilės...