Kada garsai Adadžio Albinoni
Suvirpina slapčiausias sieloje stygas,
Atsiveria dangaus žvaigždynų toliai
Ir virsta jų žvaigždelės į natas.

Ir groja, sukasi ratu dangus...
Adadžio iškelia gal širdį, o gal sielą
Ir švysteli aukštyn, kur tu, brangus,
Žvaigždynus rodei man tą naktį mielą.

Juk buvo taip? Meni? O gal kartu
Klausais dabar šį dievišką Adadžio?
Staiga nakty vėl lietų išgirstu
Ir vėl glaudžiuos prie mūsų medžio...

Ir vėl ant žemės – purvinos, šlapios...
Ir vėl naktis – apniukusi, baugi.
Akis užmerkiu garsuose anuos –
Prisiglaudžiu – laiminga ir saugi...