Ar tai laukimas? Gal tik
Viešpats į širdį įdūrė?
Kūną sukausto šaltis,
Nors uždarytos durys.
Ar atplaiša nuo slenksčio?
Aš ją batu primynęs...
Ne, nenorėčiau lenktis –
Lenkiasi paskutinis.
Ir ką pakels nuo žemės?
Sauso medžio likutį,
Nes tada akys remias
Į numarintą būtį.
Juk dantimis sukandęs
Lūpas... Tiki – neskauda?!
Ar gali tūpt balandis
Net ir ant tvirto šiaudo.
Kas, kad tas paukštis Dievo –
Rojus juk buvo mitas...
.......................................................
Vėl nušarmojo pievos,
Pirmos žibuoklės vyto...
2018 m. kovo 22 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-25 16:02:33
Kai ilgai laikome dantimis sukąstas lūpas, labai skauda... Ir ne tik lūpas... O laukti, nepaisant nušarmojusių pievų ir nuvytusių pirmų žibuoklių, vistiek verta...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-25 12:05:56
Puiki lyrika.
Reikia kelti kuo aukščiau nosytę ir negalvoti apie laikinas šarmas.