Dar tiek daug man gyvenime liko –
nepatirto, ko lig šiol neturėjau –
kas nepalietė nervo įtempto, pliko, 
nepažadinęs sielos praėjo...

Kiek erdvės danguje naujo ryto –
ją įkvėpti visu kūnu turėjau,
kad ugnine gaiva nutvilkytų
ir nuneštų su nerimo vėju.
 
Kiek kvapnių paslapčių žalio miško
gūdžioj baimėje dar neatspėjau, 
kiek vandens iš šaltinių, kur tryško,
net ištroškęs nei lašo negėriau.

Daug brangių žodžių netarė lūpos,
širdį stingdė jausmai suledėję...   
Prie laukimo altoriaus suklupus,
tuščia meilė vienatvėj kentėjo.

Savo norus supančiojam virvėm,
svajones narvuose kietai laikom,
sielos šauksmo apkurtę negirdim –
argi tam mes ateinam per laiką?

Iš ribojančių pančių ištrūkę,
nusimetę, ko tiek laiko bijota,
lengvą skrydį svajonėms grąžinę,
švęskim dieną – ji mums dovanota.   

Gerkim svaigų gyvenimo vyną,
jausdami burnoj tirpstantį skonį –
kad skanautume viską patyrę,
kol išeisim bagažą sukrovę.