Manęs nėra, aš išėjau į šėlstančios žiemos baltumą,
Į debesis lengvus, skrendu lyg tarp pūkų ir kas sekundę
Netenku, kas skirta man iš laiko plazdančių sparnų.
Į pilko kelio vingius akimis skubu, manęs nėra, aš išėjau,
Trumpam neegzistuoju. Užsimirštu, aš toliuose,
Kur medžiai sniego pusnyse sustoję. Ramybės paukšte,
Savo giesmę dovanok, aš būsiu egle, pušimi, gal uosiu.
Manęs nėra, bet aš girdžiu, kaip miškas tavo dainą ošia.
Jaučiu, kaip kas sekundę netenku, kas skirta man iš laiko
Plazdančių sparnų, rytinio prabudimo ir nakties sapnų,
Pūgoj dienos sužvarbusios, lyg paukščių, žodžių ištartų,
Tarp žemės ir dangaus visi kartu, dalinamėms laiku,
Kurs lekia nesustabdomu greičiu, lyg paleista strėlė,
Iš taško A į tašką...
Galbūt į liepsną degančių žvaigždžių.
.
.2018-02-19