Kai nuo stogo varveklis                          
Į balutę nušoka
Ir panyra lyg aklas,                          
Kiek vaikams skambaus juoko.
 
Katinėlis nemiega?! –                                     
Jis ant gluosnio šakutės
Šildo rainą sermėgą,                                
Netgi judina ūsus!
 
Mėto pėdsakus sniegas                                               
Paskutinis iškritęs,                            
Saulės ieško ir stiebias
Viršūnėlė gėlytės.
 
Gal Žibuoklė jos vardas
Ant dangaus užrašytas?
Ir laimingai, ir skardžiai                    
Krykščia vaikiškas rytas.