Per naktį sugrįžo žiema
Ir smulkiu sniegu tarsi cukrumi kiemą pabarstė,
Blandausi, rąžausi,
Tačiau iš sapnų dar ilgai negrįžtu,
Kur purčiau ir vėjyje gaudžiau
Atgijusio sodo sodraus sužydėjimo varškę,
Kur buvom jauni ir laimingi abu.
Nenoriu suprasti dangaus,
Plesikanojančio snaigėm vaizdingas užuominas,
Nenoriu prabust ir įkrist
Į šitą ilgai užsitęsusią žiemą.
Koks varganas būvis,
Kai dabartį sapno džiaugsmai tik aptvarsto,
Todėl ji taip alpiai nesopa.
Vienatvė žvarbi –
Anei vienas ledokšnis ištirpęs
Kol kas link tavęs nenubėga.
O, Dieve, kaip sunkiai, kaip skaudžiai
Naktis snaiguriuoja ant ryto,
Ant smilgom pernykštėm
Pašiurpusio kailio dirvonų.
Kokia būčiau vargšė,
Jei žydinčio sapno tikrovėj netekus matyti.
Žydėjimo varškę tepuosi storai
Ant kietai sužiedėjusios plutos senatvinės duonos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-22 17:03:04
Žydėjimo varškę tepuosi storai
Ant kietai sužiedėjusios plutos senatvinės duonos.
Vadinasi buvo ilgas ir gausus žydėjimas. O kietai sužiedėjusią duoną pamerki į raudonų burokėlių sriubą ir būna taip skanu, kad net skruostai parausvėja.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-03-21 12:11:27
Kaip gera sapnuoti šviesius, pavasarėjančius sapnus, jei...jei jie netamsesni, nežvarbesni už užsitęsusią žiemą...