Trupiniai ant neapsnigto šaligatvio. Traukia. Suskrenda varnos. Girdėti kažkur danguje varnėnai. Jų balsai pro atviras duris pranyra į parduotuvę, kurioje šiltomis striukėmis, žiemos sulaikytojom, svirduliuoja putlutės moterys. Renkasi. Renkasi, kuo papuošt Velykoms kiaušinius – plastikinius, putoplasto ar ant dviejų kojyčių prisukamus lyg apelsinas. Vienas jų aplipintas kietėjančiu modelinu stovi sustingęs, nepajuda, per sunkus, kad pastriksėtų. Lyg tos moterys apmuturiuotais šalikais, vis dar bijančios šalčio. Bet už lango giedra, mėlynuoja dangus. Ir nejust nė trupučio vėjelio.
Įbėga mergaitės. Jos pakeliui iš mokyklos. Akys nusigandusios.
– Ten, už kampo, guli senukas. Nepajuda, – šaukia.
– Jis su lazda, bet nepasikelia, – atitaria jai ir kita.
Prie šaligatvio kitapus namo suirutė. Girdėti, kaip suaugusios moterys kalbasi telefonu su greitąja.