Kai  berže užkukuos gegutė,
Suspurdės krūtinėje širdutė,
Dar ne šiais metais aš numirsiu,
Dar gyvensiu ir nenutilsiu.
 
Dar krūtinėje pilna džiaugsmo,
Nesvarbu, kad varsto skausmas,
Nesvarbu, kad kartais žeidžia,
Tyla žodžiai ir apleidžia.
 
Mano mintys, mano sekundės,
Jas randu visas atsibundant,
Surašytas žingsnis kiekvienas
Ir einu jau visiškai vienas.
 
Kol regiu dar kylančią saulę,
Kol semiu jos šilumą saujom,
Tol dainuosiu pavasarį žalią
Ir sutiksiu gražuolę kregždelę.
 
O atskridus gandrams į sodybas,
Gervei klykaujant pievoj nuklydus,
Prasidės vėl gyvenimas naujas,
Ir tekės sula – medžių kraujas.
 
Atsigėrę jos iki valiai,
Padėkokim medžiui ir Žemei,
Kad maitina, kad girdo, kad prausia
Ir mus priima, kenčia ir laukia.
 
Aš žinau, kad buvau, kad nebūsiu,
Kad pavirsiu tiktai vėjo gūsiu,
Kad kedensiu aš tau švelniai plaukus,
Nežinau, ar suprasi, kad lauksiu.