Jau nežadėk, dar patikėsiu vėl,
Medus stiklainyje apkarto.
Nuo tavo pažadų, nuo žodžių netikrų,
Jau šimtus kartų. Jau nežadėk,
Tie žodžiai netikri ir vėl suklumpa
Prie seno slenksčio, juos vėjas
Plaiksto ir išpusto pakely,
Tu negali jiems nusilenkti.
Jie plaukia buriniais laivais.
Kryptis viena, tik vėjui pavaldi,
Jau šimtus kartų. Gilus tas šulinys,
Svaigiai gilus. Jo viso neišsemsi.
O kas dugne? Galbūt nuodėmklausys?
Paklaus, ar nori dar? vandens
Iš šulinio su svirtimi, seniai išėjusių
Tėvų kieme, ištroškusiam paklydėliui,
Gaivos tos palaimingos atsigerti.
2016 metai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-21 08:36:12
Gražus sugretinimas esamo laiko ir praeities.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-20 11:18:17
Tikėti pažadais - tarsi žaisti loterijoje...O atsigerti iš tėvų šulinio su svirtimi, tai atgaiva...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-20 09:08:33
Prasmingos mintys...