Kai vietoj ašarų lašėjo medus,
Laikas ėjo gyvenimo taku.
Ir kas žingsnį paliko metus,
Kad skaičiuotų likimas vargus.
 
Melo upės tekėjo į žmogų –
Jis tikėjo, kad sensta dėl gėrio;
Laumės audė jam amžiną siūlą,
Vėjai būrė gyventi ilgai.
                                               
Kai ant vaško ištiško mėnulis,
O ant žvakių pakibo ir žvaigždės,
Norai supėsi liepų viršūnėse –
Skynėm žodžiais, kratėme kumščiais.
 
Tik nuskynus nebuvo kur dėti –
Valgėm juos užsigeriant kraujais;
O suvalgius, raudojo rytai,
Kad palikom viršūnes siūbuoti tuščias.
 
Kai žinojimas smerkė tiesas,
Protas nuodijo kūno jausmus,
Žmogus žmogui priešu patapo –
Kankiniai vieškeliais ėjo.
 
Kai naktis pamilo pašvaistę,
Mes pamiršom atgulti kapuos.
Nieks nežino, tamsa ką paslėps;
Kam dar siūlas nutrūks prisilietus.