Ar nuplėši lukštus nuo savęs,
Kai sotumas jausmus bus apnuodijęs, 
Kai žinosi daugiau, negu telpa smalsumo inde,
Kai laukuos paryčiais gervės klykaus liūdnoką rapsodiją,
Kai graudinsies dėl to, jog pavasaris tau – ne pradžia?
Tu lieki nuošaly
Tarsi kelmas be judančių syvų,
Tarsi gyvo vandens net lietum nebešlaksto dangus.
Nežinia, ką sakyt
Pempei klausiant įkyriai Ar gyvas? 
Nors ir lūpas suspaust, nutylėti kažkaip negražu.
Upeliuko sraute – 
Popierinių laivelių flotilė.
Drumstos bangos juos neš lyg būtosios vaikystės laikais.
Vienas lašas šykštus...
Jis tą ašarų indą pripylė.
Atitirpo jausmai.
Nuo tavęs nubyrėjo lukštai.