Lyg būt diena pametus paltą vilnos
Ir dar apsiavus aulinius batus –
Varvekliai tekši, aplink bãlų pilna...
Man nesvarbu – dabar jau aš skrendu!
 
Vienplaukis, vienmarškinis – nesušalęs,
Bet lengvas ir labai gerai jaučiuos,
Kad saulė sirpsta, baigėsi vasaris,
Atšunta ledas upių pakraščiuos.
 
Vanduo sraunus ten – tarsi skaidrios mintys
Su margaspalvio gaigalo sparnu,
O šypsena dangaus zuikučiais spindi –
Tą spindesį aš vis dėlto menu.
 
Juk pakilau virš kasdienybės lango,
Atidariau, kiek galima plačiau,
Pajutęs, kodėl nuotaika sumenkus –
Nes aš į ją žiūrėjau iš arčiau.
 
Todėl dabar regiu, kaip žydi gluosniai,
Karklai ir brinksta ievų pumpurai –
Juk aš vienu žvilgsniu visus paglostau
Ir tai darysiu nuolat, atvirai.
 
Ir tebūnie emocijos vis kyla –
Jų atspindžiai – tai properšos lede.
..........................................................................................
 
Imu pamiršt žiemos bevalę tylą –
Virš jos – savęs –
Aukščiau, greičiau, skriste!
 
2018 m. vasario 20 d.