Nežibės vakaruos
Savimi dangus vakar nutvilkęs,
O mėnulis karos
Metęs spindulį aštrų į dilges.
 
Gal nupjaus jis kurią,
Bet veikiausiai patsai klimps į rasą.
Apanglėjus giria
Man atrodys kurčia ir bedvasė.
 
Ten mintis pasiklys
Tarp spyglių ir nukritusių gilių,
Nusižvengs kaip arklys –
Tik be aido – širdy – labai tyliai.
 
Nors galbūt patylės
Šalia sodo prigulus ant šieno,
Nes neras obelies,
Neras obuolio tą̃nakt nė vieno.
 
Vos išaušus prabus –
Volungė tūps į artimą medį,
Brauks sparnais per lapus –
Gal tarp jų savo giesmę pametus?..
 
Tačiau tai nesvarbu –
Kitas rytas vis tiek atsimerkė
Ir su juo aš kalbu...
Pajuntu lyg galandamą dalgį –
 
Augs dar daug obelų,
Sužydės, bet nemegs niekad vaisių.
............................................................................
 
Ir man bus per vėlu
Grįžt tenai, kur daugiau neateisi...
 
2018 m. kovo 13 d.