Nuo pat vaikystės prieš ilgąjį miego procesą jaunėlis, kad ir koks būdavo pavargęs, visada pažiūrėdavo po lova, pro langą, už durų hole bei spintoje. Pagaliau atsigulęs jis jausdavosi kaip viduramžių kovotojas, nes įsivaizdavo, kad antklodė jo skydas ir kalavijas, o meškiukas, kurį nupirko teta 6-ojo gimtadienio proga, visados apsaugantis ir į bėdą iš bet kur atbėgantis žirgas. Bet ir su pačia geriausia viduramžių apsauga naktį prabudęs jaunėlis nesijausdavo saugiai, nes iš pirmo aukšto girdėti gūžesiai ir žingsniai. Jis spėliodavo, ar tai tėtis, einantis įsipilti stiklinę vandens, ar didžiulė pabaisa ieško jo ir bando jį suryti gyvą. Šalimais jo spintoje kažkas pastoviai krebždėdavo ir atrodė, nenustos krebždėti, kol neprasiraus pro naują iš Vokietijos importuotą spintą, o po lova jaunėlis net nenori žiūrėti ir nenori pagalvoti, kas po ja slypi. Nes po lova, jo manymu, slypėjo visos pasaulio pabaisos. Paranojos ir nuolatinio nemiegojimo nualintas jis galiausiai pavargdavo ir užmigdavo, o ryte, sklindant iš po žaliuzių rytmečio saulei jis jausdavosi daug geriau ir be rūpesčių pažiūrėdavo po lova, spintoje ir už durų hole.  Taip ir slinkdavo sunkios jaunėlio naktys, savaitės, mėnesiai ir metai. Kad ir ką mes išmokstame, išgirstame arba prisigalvojame vaikystėje, dažniausiai ir lieka iki mūsų gyvenimo pabaigos, nesvarbu, ar tai būtų mokėjimas važinėti dviračiu, ar nusispjovimas pro kairį petį,  kai pamatome juodą katę, kertančią mūsų kelią, bet ne mūsų viduramžių kariui. Jaunėlis suaugo bei seniai pamiršo savo „priešmiegojimo“ procesą, dabar jis gyvena kituose namuose, miega kitoje lovoje, turi kitą spintą ir net netikrina holo, nes jo neturi. Šiandien jaunėlis prieš migdamas užmerkė akis ir su šypsena prisiminė vaikystę ir savo kvailas išdaigas, kurias krėsdavo prieš miegą, nusišypsojo nuo ausies iki ausies, pasijuokė mintyse iš savęs ir savo vaikiškos vaizduotės. Jaunėliui nusvirus ant dešinio šono puikius prisiminimus sugadino nosies niežulys, kuris atsirado nuo suvalgyto vakarienės kepsnio su labai daug pipirų, ir jaunėlis begulėdamas nusičiaudėjo taip, kaip niekada nebuvo nusičiaudėjęs. Garsiai ir švariai. Pravalydamas nosies šnerves jis įtraukė paskutinį oro žiūbsnį, kol iš po lovos nepasigirdo tylus, bet skardus balsas:
 
„Į sveikatą.“