Pavirski snieglaša...
Ko dar neištarei – ištark...
Ne tą tada norėjau pasakyti,
Dar ir dabar kaštonų žvakės švyti –
Juk skausmas gali būt taip pat gražus.
Ne tuos žodžius tada ištart bandžiau...
Atsiprašau tavęs...
Ir sužydėk iš naujo: vėjo gūsiu,
Bijūno žiedu, marga pieva
Kuo greičiau...
Žiedų taip laukiu: ir pavasario gaivos,
Ir saulės bučinio kaitros...
Ateik ir prisiglausk  prie mūs
Būties žydėjimo šviesaus.