Drungnas vėjas nuo gyvasties kiautą uždžiūvusį rengia,
Iš pusnies upeliuko liežuvį iškišęs,
Nuogos šakos miškų tarsi šluotos per dangų –
Kaip be saulės įvyks šio pavasario Mišios?
Net ir mes – du karšinčiai – prasagstome kailinius
Po ištižusio sniego balas gandrinėdami.
Jau maniau, kad uždžiūvo jaunatvinės meilės,
Bet kažkas tavo žvilgsny ugnelę įskėlė.
Priglundu kiek plačiau atlapojusi apdarus,
Kad pajusčiau tavy atsigavusią sulą,
Ir šypsausi plačiai. Ne, būtis ši – ne pragaras,
Kol po kiautais dar lenda vėjūkščiai įžūlūs.