Kasnakt daugiau pasiglemži manęs,
Tarytum ledas, nusitvėręs upės.
Mėnulį eketėje paukščiai les –
Į kriaukšlę virs – savęs pritrūkęs.

Kaip gelia širdį – gal nuo akmenų –
Jų aštrios briaunos išakėja sniegą.
Tik vystykluose pumpurų ramu, ramu
Ir meilė inkiluose dar negieda...

Kas naktį vis stipriau glaudi mane –
Pabėgt neleidžia nepaklusnios kojos.
Šaltos gelmės juodam dugne
Likimo posūkiai kartojas...

Ir taip labiau manim tampi –
Tavim prabyla mano lūpos...

Svety naktinis, liūdesy,
Verčiau eik nugarą atsukęs...

2018 m. vasario 28 d.