Tai buvo, neišgalvota.
Sutikau daugybę žmonių, lankiausi jų namuose. Daug mačiau, daugelį atsivėrimų išklausiau, daugelyje šeimų noriu nenoriu turėdavau būti trečiąja, pasidalinančia atsakomybe. Dabar, kai jau viskas liko tolimoj praeity, nemigos naktim vis dar perkratinėju atmintį, mėgindama suprasti žmogiškąją prigimtį.
Ne vienas vyras, mušantis žmoną, paklaustas, kodėl muša, atsakė:
– Aš jos nemyliu!
O paklaustas ar negaila, tik dėbteli nustebęs:
– Nusipelnė.
Kartą naktį buvau pakviesta pas sergančią mergaitę. Toj šeimoj buvo daug vaikų, didžioji dauguma jau suaugę ir išėję iš namų. Mergaitės liga pavojinga, pasiūliau guldyti į ligoninę. Kol laukėm atvažiuojant greitukės, įėjo mieguistas, susivėlęs, matyt, ką tik nubudęs, pagiringas vyras. Žmona jam kažką bandė sakyti, jis nė neišklausęs puolė ją kumščiais, bet dirstelėjo į mane ir susilakė. Moters veide švietė šviežios, galimai vakar vakare atsiradusios, mėlynės, ji suprato, kad aš jas matau, prisidengė veidą rankomis ir išbėgo raudodama. Mėginau sugėdinti:
– Žmogau, ką muši – savo vaikų motiną?
– Tylėk! – suriaumojo vyras ir pavojingai arti savo veido pamačiau grėsmingai suspaustą kumštį. – Savęs žiūrėk, sudžiūvai į gembę, bekaišiodama nosį, kur tau nepriklauso, matyt, nėra kas pamoko.
Nežinau, kuo būtų pasibaigusi mano pamoka, jei nebūtų atvažiavusi greitukė.
Būna, kad vyras moterį laiko tarsi nematoma esybe, nepastebima, net be šešėlio, visada, bet kuriom sąlygom, esant bet kokiam orui, nuo jos nepriklausantiems nenumatytiems įvykiams – visada visada, jei ko prireiktų vyrui, privalo būti jai skirtame poste. Gyvena nemylėdamas, muša nejausdamas neapykantos, o žmonos pareiga esanti bet kuriuo atveju jį mylėti ir jam tarnauti. Taip buvę nuo amžių ir taip  turį būti.
Tik nesakykit, kad šiais laikais taip nebūna – ko tik nepasitaiko uždarame šeimos gyvenime. Sykį budynėj pastebėjau smulkmeną, kaip vyras nors tiek paskutinį kartą pasinaudojo situacija savo malonumui – prisidegė cigaretę nuo grabnyčios prie mirusios žmonos karsto, nes nebebuvo kam paduoti degtukus, ir, nematydamas tame nieko nenormalaus, toliau aiškino kaimynams, koks laisvas ir laimingas jis dabar bus, vis pertardamas savo kalbėjimą: „Žinoma, apie mirusius – gerai arba nieko“. Bet laidotuvės baigėsi – išsivaikščiojo kaimynai, išvažinėjo giminės, vaikai.
Vieną rytą vyras nubudo pažadintas tylos, bet nepasijautė nei laisvas, nei laimingas. Nors buvo praėję dar visai nedaug laiko, jis suprato, kad nemoka, nežino, kaip jam gyventi, ką veikti, ką valgyti, kuo nakčiai užsikloti,  kur namie laikomi šaukštai, duona, druska. Baisu, kad kur beieškotų, nė viename jai skirtame poste žmonos nėra! Baisiausia yra tyla. Bartųsi, keiktųsi, bet išeidama žmona tarsi išsinešė su savim baimės jausmą – vyras niekur nesutinka jos  siaubo išplėstų akių.
Tąkart, tylos pažadintas, pagalvojo, kad kažkas turi būti kaltas, nes juk tai neteisinga, kad ją, tokią nereikšmingą, nepastebimą, netgi be šešėlio, jo moterį visi minėjo geru žodžiu, už ją kalbėjo maldas, vardino gerus jos darbus, o jo tarsi nebūtų.Tai kėlė įsiūtį, todėl trankėsi, bildėjo visi namai, bet niekas nesikeitė – moters nebuvo, jis buvo vienas. O gal ji vis tik buvo, bet jam nepasiekiama, nepažįstama, jos paveikslas skaidrėjo, šviesėjo, darėsi nebeapčiuopiamas, nebeišgąsdinamas...
Kažkelintą tokį ankstyvą rytą, dar tik vos gaisuojant ryto dangui, vyras pajunta, kad toliau taip negalima, reikia kažką daryti. Proto likučiais suvokia, kad pyktis, keiksmai, net kumščiai čia bejėgiai, pasiima apsiaustą, kepurę, tyliai tyliai atidaro duris, tarsi bijotų ką prikelti tuščiuose namuose, ir, be tako nubridęs per  kiemo žolę, išnyksta rūke.
Pirmosios moteriškės, pro kapus važiavusios dviračiais į ganyklą melžti karvių, išgirsta kažkokius keistus garsus – kažkas inkščia, dejuoja, rauda, gailiu balsu kažką šneka.
Nulipa nuo dviračių, įsiklauso. Privažiuoja daugiau moterų, visos būreliu atsargiai sėlina pažiūrėti, kokie vaiduokliai trikdo tokio gražaus vasaros ryto ramybę? O ten, pakritęs skersai kapo, vyras kalba, kalba žmonai, kaip ją myli ir visada mylėjo, keikia ne ją, o save – koks kvailys buvęs, nevertinęs, kai turėjęs, maldauja grįžti, prisiekinėja būsiąs geras, mylėsiąs. Bet atsako nėra, tylu kapuose, tylu už jų tvoros, tankios gyvatvorės. Netrukus vėl pasigirsta gaili rauda, pasikūkčiodamas verkia vyras, apgautas, taip skaudžiai užgautas, vienas paliktas, o jai visai nerūpi! Prityla ir vėl pasipila priekaištai:
– Nejau tu neatsimeni, kaip aną pavasarį, kai prašiau tavęs tekėti, aš tau viską pasakiau ir apie meilę, ir kad gyvensi su manim be vargo, tik kad gi tu pavirtai į raganą, pati nusipelnei ir tų keiksmų, ir tų kumščių. Tai per tave  ir vaikai išbėgiojo iš namų.
– Ar bent supranti, koks aš vienas? Kaip man dabar gyventi?
Ir vėlei nuo kapo pasigirsta rauda. Ji tikra, nuoširdi, bet ne žmonos, o savęs gailisi našlys, savo nelaimingo gyvenimo.
Ne, ji nesupranta, ji tyli kaip tylėjusi visus tuos praėjusius juodviejų gyvenimo metus, kuris galėjo būti gražus, bet nebuvo. Tai vis, esą, dėl jos.
Vyras dar kartą, dar paskutinį kartą pratrūksta rauda, maldavimu – sugrįžk! Be tavęs tušti, šalti namai, be tavęs nėra kam nė šaukštą paduoti, apmusijo langai, supelijo duona, išvėso patalas, nesigirdi vaikų balsų, nesiglausto nė katė apie kojas... Sugrįžk! Dovanok!
Jis nė pats nežinojo taip mokąs kalbėti, nenumanė, kad taip gali skaudėti. Akmuo apsiverktų.
Kitapus kapinių tvoros, bijodamos, kad neišsiduotų, tylutėliai verkia kaimo moterys, girdėjusios tą raudą, tuos paskutinius skaudžius išrokavimus. Jos pravirksta  nuo tų žodžių gražumo, nuo širdies gerumo, iš nuoskaudos, kad joms tokių žodžių niekas nesako ir, ko gero, nesakys, nes norint juos išgirsti, reikia, matyt,  numirti. Ir tai dar kažin.
Paskui tylutėliai pasiima dviračius ir nueina jais varinos, nesikalbėdamos, po truputį rimdamos, vengdamos pažiūrėti viena į kitą, dar retkarčiais, paslapčia, atgalia ranka benusibraukdamos ašarą. Kai jau pasuka už jaunu pušynėliu apaugusios kalvos, pirmoji sustoja, paskui antra, trečia, kol susirenka pulkelis ir, tarsi dirigentui mostelėjus lazdele, nusikvatoja. Negeras, skaudus, skeldėjantis juokas, primenantis slopinamą verksmo kūkčiojimą.
Jauniausia iš moterų, neseniai atitekėjusi į kaimą, gyvenanti gretimai sodybos, kurioje vyko budynės ir dar ir dabar kieme, kelely į vieškelį tebesidraiko eglišakiai, nes nebėra kam pašluoti, netikėtai pakelia tvirtai sugniaužtą, tokį mažą, švelnų, dar vaikišką kumštelį, pagrūmoja juo dangui, paskui našlio, raudančio ant žmonos kapo, pusėn. Jos figūrėlė tokia maža, vešlūs geltoni palaidi plaukai žiba saulėtekio fone, akivazdu, kad laukiasi kūdikio. Piktai išrėkia:
– Taip tau ir reikia! Žinosi degti cigaretę nuo grabnyčios! –  tas grasinimas  nieko negali išgąsdinti, moterys žiūri į ją globojančiais, motiniškais žvilgsniais ir giedrai šypsosi. Kurį laiką visos stovi tylėdamos, ant žolės žvilga ką tik nukritusi rasa. Paskui moterys tarsi nubunda ir pačios stebisi, kad vos nepatikėjo tais našlio  gražiais žodžiais, tom ašarom. Kažkurios žvilgsnis užkliūva už senosios Urtės:
– Kodėl tu tyli, nei verki, nei juokiesi, Urtele?
Senoji apvedžioja žvilgsniu visų veidus ir gergždžiančiu balsu, gal nuo senatvės, gal todėl, kad gyvena viena ir neturi su kuo pasikalbėti, atsako:
– Nors ir kurčia, juk žinot, aš viską supratau. Ir kodėl tie gerieji, mylėti ir mylėję, taip anksti išeina, o visokie manerkiai lieka?
Viena po kitos sėda moterys ant dviračių ir nuvažiuoja, skambūs jų balsai dar kurį laiką, vis tildami, girdisi baigiančiame išsisklaidyti rūke. Tarsi nebuvę to keisto ryto nuotykio, jos kalba visai apie ką kitą.