Turiu pamiršti aš Tave net mintyse
Ir nesapnuoti niekad balso, veido.
Negrįš ta vasara pražydus manyje,
Negrįš tie vakarai, laimingiems
būti leidę.

Tegul nuplaus lietus tą liūdesį. Ir polaidžiu
Te nutekės su praeities upeliais.
Tebus gyvenimas be užtvarų ir nuolaidų.
Net po žiemos žolė atgyja,
saulėn kelias.

Žinojai, ko ilgiuos, kvėpuoju, gyvenu.
Ne tik eilėraščiais juk pasakiau,
kad... myliu.
Dažnai palikdavau nemiegančius namus
Ir mintyse kalbėdavau Tau tyliai...

Kad trokštu gurkšniu tapti geriamo
vandens,
Ar puodeliu, kur liečia Tavo lūpos.
Daugiau, prašau, palik, nesivaidenk,
Meldžiu Tavęs prie vakaro suklupusi.

Te nutekės su polaidžio upeliais
Mani jausmai, prisiminimai, veidas.
Vienintelis lydėjęs ir meldęsis prie kelio.
Tikiuos, mylėjęs, mylintis,
atleidęs...

Todėl prašau, kad po pavasario ir vasaros
Negrįžtum rudenio nostalgija spalvota.
Tegul nuplaus lietus ir praeitį, ir ašaras,
Te pasiliks tik šypsenos sapne
sapnuotam...

2018-03-10