Ar matai pro tirštėjančias tirpsmo miglas,
Jog dalijomės būtį lyg šiol ne per pusę?
Kaip ji žiro, varvėjo pro smarkiai sugniaužtus tarpupirščius
Užganėdinti geismo nedavus?
Aklinai uždaryti langai,
Bet iš kur šiurpą keliantis skersvėjis pučia?
Žingsnis, rodos, lėtyn.
Negi pats pasalūniškai šliaužia, artėja finalas?
Ak, atodūsio gelmės...
Tarsi siela pati atsisegus iš kūno suglebusio veržiasi.
Imk stiklinę vandens - 
Gal nuplausi vienatvės kartėlį.
Žodžių podėliai slūgso rūsiuos,
Begirdžiu mūsų būsto suklypusio gergždesį.
Pasijauskim, kad esam kartu
Juslėmis susirišę it sieliai,
Tie, kur srautas atriš,
Išvaduos nuo apspjaudytų priesaikų - 
Kas nugrims,
O kas plauks per tirštėjantį rūką į niekur.
Bučinys ant kaktos 
Atsisveikinant drungnas ir prėskas.
Už nelygias dalis
Taip sunku beišspaust tylų Dėkui.