Pasūdytos gatvės sloguoja ir čiaudi akli troleibusai,
Praeiviai it katės kilnoja pėdas ant tyžtančio ledo.
O skubantys bėga kažkur nuo gyvenimo savo uždusę
Ir stumdos alkūnėm, atrodo, nespės – Amžinybę atrado?
 
Šioj gatvėj vien ižas, kai kemšasi plaukianti upė –
Mašinom, žmonėm užstrigusi urgs žvėrimi...
Ir taškos įsiutus pasūdytom putomis... Supas
Virš jos debesis – apnuodytu oru kvėpuoti imi.
 
Ne miestas, ne gatvės, ne žmonės... Tai – slibinas
Riaumoja ir spjaudosi dūmais, lavinom ugnies.
Atsargiai! – Dar noris suklikti. Bet kam? Visi skubinas,
Viens kito nemato… Ir įkaitais tampa klastingo žvėries.
 
2018-03-09