Justas jautėsi labai neįprastai, kai šviesiaplaukė Švenčionėlių Modernių Technologijų Vystymo Centro asistentė kišo jam į užpakalį klizmos antgalį. Mergina klizmos antgalį buvo paseilinusi, nes Justo išangės žiedinis raumuo buvo susitraukęs, kas išdavė kieto vaikino visai nekietą baimę. Vis dėlto, ne kasdien tenka lankytis kitose planetose, ir aišku, ne kasdien daili mergina kažką jam kiša į užpakalį. Kolegos kvatojosi nesikuklindami, Serioga net filmavo ir žadėjo parodyti mamai. Koks pazoras! Bet kartu ir garbė, nes Justas taps vienu iš pirmųjų žemiečių, apsilankiusių kitos galaktikos civilizacijoje. "Gal ir per teliką parodys, visos mergos matys?"

Šiltas skystis iš tarpgalaktinês klizmos išsiliejo Justo išangėje, vaikinas jautė, kaip teka. Skystis suveikė akimirksniu: dar nesuspėjo Justas išsižioti paklausti, kada jau bus kitoje galaktikoje, ir jau iš karto pajuto keistą lengvumą visame kūne. Atrodė, tarsi jis ištirpo erdvėje. Kažkas švystelėjo, blykstelėjo ryški šviesa, ir vaikinas vėl pasijuto atgavęs kūno svorį, tik dabar jau visai kitoje vietoje.

Vaikinas stovėjo pasilenkęs ir nusimovęs kelnes, lygiai tokia pačia poza, kokia buvo atkišęs užpakalį asistentei, kad įkištų jam tarpgalaktinę klizmą. Bet asistentė su visa klizma dabar jau buvo labai toli, už daugybės šviesmečių, o Justas išsitiesê ir apsidairė, iš smalsumo net pamiršęs užsimauti kelnes.

Jis buvo didelėje šviesioje salėje. Dvi šoninės sienos buvo padarytos iš kažkokios blizgančios medžiagos, tarsi metalo, grindys išrašytos kažkokiais keistais nesuprantamais ženklais, o kitos dvi sienos buvo permatomos, kaip milžiniški langai. Pro jas matėsi žalsvo atspalvio dangus su įvairių spalvų debesimis, kurie atrodė kaip spalvinga cukraus vata per mugę Gedo prospekte. Taip pat buvo matyti pačių keisčiausių formų metaliniai pastatai - apvalūs, lenkti, išriesti ir kokie tik nori. Dangiraižiai buvo tikrai žymiai įspūdingesni, nei Konstitucijos prospekte Vilniuje, ar netgi Švenčionėliuose.

Staiga pasigirdo klegesys plonais balseliais - tarsi kas greitai prasukinėtų kasetę. Viena metalinė siena suraibuliavo kaip skystas gyvsidabrio paviršius, ir tiesiai pro ją, be jokių durų, į kambarį pasišokinėdami įlėkė trys juokingi gauruoti kamuoliai - rausvas, salotinis ir oranžinis. Jų spalvos buvo ryškios, elektrinės, kaip markerių skirtų pažymėti tekstui. Jų kudlos buvo kaip persiškų katinų - atrodo imtum, ir paglostytum. Kiekvienas turėjo po tris apvalias akis kiekvienoje pusėje - iš viso po šešias.

Gauruoti kamuoliai plonais balseliais klegėjo tarpusavyje, o Justas žiūrėjo į juos išsižiojęs ir praradęs žadą. Oranžinis kamuolys, turbūt pagal statusą aukščiausias iš jų, pasišokinėdamas per grindis prišuoliavo prie apšalusio vaikino, ir atsistojęs tiesiai prieš jį, įsistebeilijo savo trimis juodomis, nemirksinčiomis akimis.

- Nu, vaikinas, tai gal kelnes apsimausi, pimpalu nemosikavęs? Negaliu gi tavęs tokio oficialiai pasveikinti!

Kamuolys kalbėjo tuo pačiu plonu balseliu, bet gryna lietuvių kalba! Justas susigėdęs greit apsimovė kelnes.

- Aaaatsiprašau... Malonu jus matyti, ponas...
- Gali vadinti mane Ahogorizu. Tai sveikas atvykęs į Azrono planetą, gerbiamas žemieti! Labai malonu tave matyti pas mus.
- Ačiū, man taip pat malonu... Aš Justas, jeigu ką.
- Smagu susipažinti, gerbiamas Justai. Čia mano kolegos - Hazogas (salotinis kamuolys tris kartus pašoko į viršų) ir Barizanas (sveikindamas Justą, į viršų pašokinėjo rausvas kamuolys, papsėdamas į grindis).
- Malonu, - Justas nedrąsiai linktekėjo jiems, - o jūs mokate lietuvių kalbą?
- Tai kad nesunkios jūsų žemės kalbos. Mes kai sukontaktavom su chebra iš Švenčionėlių, tai mes prisijungėm smegenimis prie interneto, atsisiuntėm jį visą, surūšiavom visų kalbų žodžius ir gramatiką. Kažkur pora jūsų žemės minučių darbo. Dabar mokam visas kalbas, kiek pas jus yra žemėje, išskyrus tų džiunglių genčių, su kuriomis patys dar nesate uźmezgę kontaktų.

Justas net išsižiojo dar plačiau.

- Atsisiuntėt visą internetą? Į smegenis? Nu jo, kieta. O žemėj buvot?
- Buvome Švenčionėliuose, jūsiškiai mus paslapčiomis paskraidino, aprodė viską. Na, nebloga pas jus civilizacija, perspektyvi, tik kol kas dar silpnai išsivysčiusi. Bet jūs turit visus šansus tobulėti. Neabejoju, kad abipusis Žemės ir Azrono bendradarbiavimas bus mūsų planetoms abipusiai naudingas.
- Aš irgi to tikiuosi. O čia pas jus yra merginų?

Gauruoti kamuoliai sucypė plonais balseliais - toks buvo jų juokas. Ahogorizas tarė:

- Žiūriu kad jus, žemiečius, labai stipriai domina lyčių klausimas. Mes buvom tiesiog pritrenkti, kiek jūsų rūšis jam skiria dėmesio, ir koks jis yra komplikuotas - meilės, išdavystės, dramos, ir tam išnaudojama didžiulė dalis laiko... Mes biologiškai visai kitokie - mes gi vis dėlto, pagal jus, esame inoplanetianai. Mes lyčių neturime, ir biologiškai niekad neturėjome. Azrone visos gyvybės formos dauginasi panašiai, kaip bakterijos pas jus žemėje - dalinimosi būdų. Tiesa, sukūrę civilizaciją, mes kažkiek pradėjome tai kontroliuoti - dabar Azrono gyventojas gali pasidalinti tik pasiekęs tam tikrą statusą. Tai padeda mums palaikyti stabilų gyventojų skaičių.
- Aaaaaaaišku... - lėtai nutęsė Justas su nusivylimo gaidele balse. Inoplanetianai vėl plonai sucypė - tipo juokėsi.
- Na o dabar, kai išsiaiškinome jums, žemiečiams, vieną iš pačių rūpimiausių klausimų - gal norėtumėt šiek tiek pasidairyti pas mus? Mums jūsiškiai perdavė iš Švenčionėlių, kad atsiuntė tamstą dešimčiai minučių, bet nieko ten neatsitiks, jeigu kokias dvideśimt minučių pasidairysit. Ką tos dešimt minučių? Pašikti pas jus žemėje kartais trunka ilgiau.

Kamuoliai vėl pradėjo plonai cypti - matosi, kad prie humoro. Justas pagaliau atsipalaidavo, nusikvatojo irgi:

- O jūs čia Azrone šikat?
- Tai šikam, dar ir kaip! Va, žiūrėk:

Visi trys inoplanetianai vienu metu kažkur pro kailį iš šono (matyt, ten poo kailiu buvo kažkokia anga) purkštelėjo kažkokių gelsvų gleivių. Keli lašai nudribo ir ant Justo. Ahogorizas pasakė:

- Tik jau vaikine, prašom neįsižeidinėti! Pas mus Azrone, skirtingai nei Žemėje, šikimas nėra laikomas gėdingu veiksmu. Mes šikame tiesiog ten, kur mus prispiria, niekur nesislėpdami. Tai mums tas pats,kas jums nusispjauti. O mūsų šūdai, kuriuos mes vadiname terminu "hivriz", labai greit išgaruoja atmosferoje, ir kaip matoai, net nedvokia.

Ir tikrai - per kelias sekundes gelsvos dėmės ant Justo rūbų išnyko. Išgaravo ir gelsvi drebučiai ant grindų.

- Šakės... Neįtikėtina. Jeigu jūs šikate, tai reiškia, kad ir valgote?
- Valgome. Tik mūsų maistas jums gali netikti, nes jo sudėtis visai kitokia, nei žemėje. Mūsų atmosfera tokia kaip jūsų, dėl to laisvai kvėpuojate, gravitacijos trauka panaši, nes mūsų planetos panašaus dydžio, bet maistas neatitinka. Mes dabar valgome pagrinde pramoninės gamybos tabletes, bet tradiciškai valgydavome mūsų augalus, kurie kaip po to pamatysi, yra raudoni, o ne žali kaip pas jus. Taip pat, kai kurios dirvožemio rūšys pas mus valgomos. Aš ypač mėgstu silicio uolienas hagerzų (tokių augalų) padaže, šakės kaip skanu! Gaila, kad žemiečiams tai neįkandama.

- Bet pas jus gi nėra burnų!

Kamuoliai pasivertė ant šonų, ir iš apačios prasivėrė milžiniški žabtai, pilni aštrių dantų. Iš didžiulių burnų išlindo ilgi glitūs čiuptuvai ir apsivyniojo Justui aplink kojas.

- Ė, ką jūs darot? - vaikinas net pašoko išigandęs. Inoplanetianus tai prajuokino - vėl pasigirdo plonas cypimas, o čiuptuvai ir žabtai dingo.
- Nepergyvenk, nesuvalgysim! Tik parodėm savo galūnes ir burnytes. Rankų ir kojų neturim, bet va tokie čiuptuvai dirba labai gerai, ir netgi atauga, jeigu kartais nutrauki kur netyčia. Na, varom paskraidyt?
- Varom!

Justas, Ahogorizas, Hazogas ir Barizanas kiaurai praėjo pro metalu blizgančią sieną (Justui buvo kiek baisu, bet pasirodė, kad siena pro ją einant pasidaro minkštutė, kaip pagalvė) ir išėjo į lauką. Žalsvo atspalvio danguje švietė dvi saulės - didesnė raudona, ir mažesnė mėlyna. Ahogorizas pastebėjo nustebusį Justo žvilgsnį, ir tarė:

- Raudona vadinasi Abzar, o mėlyna - Barzol. Pakyla ir nusileidžia kiek skirtingu laiku, dėl to pas mus naktys trumpos ir dienos ilgos. Dar ir skirtingo ilgio - skirtingais sezonais tai viena, tai kita žvaigždė kyla ir leidžiasi skirtingu laiku. Pas jus tik viena žvaigždė, jums paprasčiau su viena Saule.

- Suprataaaaau... - nutęsė Justas, - o kuo skrisim? Skraidančia lėkšte?
- Oi ne, skraidantys aparatai - pas mus tai jau atgyvena. Pas mus piliulės - išgeri, ir skrendi.
- Na, pas mus irgi tokių yra, skraido kartais klubuose źmonės užsimetę tokių, - Justas pradėjo kvatotis. Inoplanetianai irgi pradėjo cypti - Justui patiko, kad jie taip greit pagauna bajerį ir nėra kažkokie susireikšminę.
- Girdėjom, kad turit tokių ratų. Bet ten tik imitacija, o pas mus tikrai skraidai. O kas ten tokie pas jus atskrisdavo su skraidančiomis lėkštėmis?
- Na, čia ne faktas, kad atskrisdavo. Daug kas žemėje tuo netiki. Sako, kad čia prasimanymai ir pletkai.
- Tai nors ir pletkai, vis tiek įdomu... Kaip jie atrodė?
- Na tokie kūdi, su didelėmis galvomis, akys migdolo formos, mažos burnos.

Gauruoti kamuoliai susižvalgė tarpusavyje. Iki tol tylėjęs, Barizanas tarė:

- Bradzihaniečiai! Ot svolačiai... Žinojo, ir negalėjo pasakyt!
- O ko tu tikėjaisi iš jų?
- Jooooo, - tarė Ahogorizas Justui, - mes juos žinom. Iš Bradzihano planetos, jūsų kaimynai beje, iš tos pačios galaktikos. Savo kalba jie vadina savo planetą Bradasichan, bet mes taip duchiškai neištariam, vadinam Bradzihan. Mes su jais kaip ir bendraujame kažkiek, bet neypatingai geri pas mus santykiai, jie duchai kokių reta. Va kad ir su jumis - žinojo kad egzistuoja tokia žemės civilizacija, patys vticharia lankėsi, o mums pasakyti - špyga, nereikia! Paprašaikos jie, jų civilizacija silpnesnė už mūsų, tai jie vis skambina ir dejuoja - tai pas juos tokios problemos, tai anokios, padėkit, jūs gi pažangesni, jums vos ne priklauso... O patys ką nors padėti - šūdo. Netgi pasidalinti informacja apie kaimynines civilizacijas negali. Nesusidėkit jūs geriau su jais.
- Lochai jie paskutiniai, - pasakė Hazogas ir paleido gelsvų gleivių pliūpsnį šoną, - aš tai jau valgyt noriu. Skrisim?
- Jo. Vaikine, tau reikės išgerti ne tik skraidymo, bet ir nematomumo piliulę, nes kol dar apie užmegztus ryšius tarp mūsų planetų nėra oficialiai paskelbta, nelabai reikia, kad eiliniai gyventojai tave čia matytų. Tu gi pas mus esi ateivis, pamatys kas nors - prasidės triukšmas anksčiau laiko. Pas mus čia irgi sava žiniasklaida, ir skandalų mėgėjų netrūksta.

Ahogorizas padavė Justui dvi piliules - apvalią ir kvadratinę.

- Apvali nematomumo, kampuota skraidymo. Nekenkia žemiečiams, chebra iš Švenčionėlių jau skraidė. Sukramtyk, gali abi iškarto. Kai suveiks, varysim! Valdymas paprastai - mintimis.

Justas įsimetė į burną abi tabletes ir sukramtė. Skonis buvo kažkoks metalinis. Po kelių sekundžių vaikinas tapo nematomas, ir kartu su inoplanetianais pakilo į žalsvą dangų ir nuskrido pasidairyti po Azrono planetą.