Likimas vėl aštrius nagus parodys...
O dar jauti, kaip dienos vis trumpėja –
Net nesvarbu – birželis, kovas, gruodis,
Net nesvarbu – tyla ar vėjas.
 
Tačiau širdis narve suspurda, veržias
Ištrūkt į laisvę, šviesą – paukščiui skrydis...
Nuskyla kraštas debesėlio palšo,
Nutū̃pia skridęs, bet paklydęs...
 
Abu panašūs, nors kitaip suvokia
Besvorę būseną, kai Žemė virsta
Tik obuoliu, kuris toksai prinokęs,
Kad telpa ant vienatvės piršto.
 
Bandytum gniaužti delną kumštin – duria.
Be to ir vizijos nebeapimsi...
...........................................................................
 
Pravėrus narvą, atsidaro durys –
Per siauros trumparegiams skrist,
Per plačios tiems, kurie nešioja linzes...
 
2018 m. vasario 4 d.