Mano giesmės diena iš dienos
Kaip varveklio lašai be melodijos kapsi vienodai.
Nesiskųsk. Šermeninę drobulę numes tuoj laukai,
Žalią gelumbę aus išsiblandžiusios pievos,
Dūzgės bitėm sodai.
Viskas keisis.
Galbūt, pasikeisiu ir aš,
Jei pro raukšlę gilėjančią spindulį saulės pagausiu,
Jei kaip lapo pernykščio būtis dar manęs nenumes
Iš labai pavojingo gyvybei beprotiško savojo aukščio
Į dumblus realybės 
Iš dešimtis metų godotų sapnų.
Kam tu plėši nuo sielos ją saugantį neregio raištį?
Nebijojau rytojaus,
Tačiau karčią tiesą patyrusi tirtu, drebu.
Pakirdau.
Ką laimėjai?
Nenoriu daugiau būtyje nebeguodžiančioj gaišti.
Tai silpnybė?
Galbūt.
Baigės dainos lašų
Cak, cak, cak,
Tarsi syvai gyvybės patyčiomis buvo nušluostyti.
Nepiktai ir nedaug pasakei – tik 
Pakaks. 

... liepsnoje raitos užrašų būto gyvenimo pluoštas...