Tos vėžės niekur nedingo.
Tik gluosniai subrido į upę...
Žvilgsnius ir žodžius sugėrė
Vanduo.
Jis apniukęs, suirzęs, sumišęs
Su švendrių žolėm dar pernykštėm –
Kad dingtų tos vėžės... Kaip rykštė...
Jos niekur nedingo. Tik gluosniai
Subrido ramiausiai į upę...
Ir supasi supasi luotas...
Taip tyliai vanduo tyvuliuoja –
Tos vėžės niekur nedingo.
Per širdį, per širdį...
Skausmu nuvilnija,
Ir niekur nedingsta.
Iš naujo, iš naujo...
Su švendrių žolėm
Dar pernykštėm...