Nereikia man negyvo, tuščio laiko,
Bet kur jį dėt, jei toks yra.
Nepanaudosi jo juk kačių kraikui,
Nedovanosi jo juk niekam niekada.
Ne kalinys, tačiau jauties įkalintas,
Atsiveria apmąstymų skrynia,
Ir vienas pats paklysti mintyse.
Nemėgstu tuščio ir negyvo laiko,
Jo reikia, bet labai nedaug.
Dabar, kai sniegas stogus baltumu
Apdraikęs, o kaminai tarsi vienišiai
Viens nuo kito taip toli, atrodo taip tylu,
Bet spengia ausyse kažkas, tarsi toli,
Toli išėjęs tuščias laikas dar primena
Apie save. Ko laukiu aš? Net nežinau,
Gal veltui leidžiu laiką, veltui gal eiles rašau?
Gal kam to reikia? gal pasakys – save
Jose atpažinau. O laikas eis toliau,
Kol vienąkart sušuks, – tu laisvas!
Aš tavęs nebelaikau! Tad kelkis, eik,
Į širdį gaivų vėją įsileiski, nešauk
Ugnies nešėjo Prometėjo, pati ugnelės
Kibirkštį įskelk.
2018-01-19
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-05 22:20:40
Natūralūs apmąstymai. Ir klausimai, ir atsakymai.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-05 20:07:59
Pati atsakėt'' Kol vienąkart sušuks, – tu laisvas!
Aš tavęs nebelaikau! Tad kelkis, eik,
Į širdį gaivų vėją įsileiski, nešauk
Ugnies nešėjo Prometėjo, pati ugnelės
Kibirkštį įskelk.'' Nieko nėra vertingesnio už Laisvę kurti, o ne griauti. Su tokiu siaubu žvelgiu į dabarinius įvykius karštuose taškuose, tie griovėjai eilėraščių nerašo, nes jų eilėraščiai būtų baisūs.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-05 11:46:19
Puikios ir prasmingos eilės tarsi surašėte mano mintis... Deja, aš taip išsakyti nesugebu...