Neverskite matyt delčios,
Kai pilnatis į naktį įsikibus.
Pilna šviesos pati jaučiuos,
Tiktai šešėliuose – grimasos dygios.
Neverskit sniego spalvinti baltai –
Regėjau jį prieš saulę mėlyną.
Suklystam patikėdami aklai,
Kad katinai panterom neatsėlina.
Neverskit eiti skylančiu ledu –
Man dar žiedai ir bitės triūsas rūpi.
Užmerkusi akis, mintim budžiu,
Šypsausi per miegus kampučiais lūpų...
2018 m. kovo 2 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-05 19:57:54
Tik šypsokitės ir jūsų eilėraščiai šypsosis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-03-05 19:03:42
lūpų kampučiais šypsosi ir Mona Liza - ir ji nuo to tik išlošia... :) :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-03-05 18:58:20
man patiko visuma, o ypač šypsena kampučiais lūpų
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-03-05 13:44:14
o man labiau patiko vidurinysis...,,suklystam patikėdami, kad katinai panterom neatsėlina,,..
Suklystam ir nežinome,ar katiną glostom, ar panterą - būna gyvenime visko...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-05 11:38:48
Puikios eilės. Paskutinis posmas daug pasako...