Iš tiesų yra trys veiksmingi būdai  parašyti romaną. Aš, deja, kol kas nepasinaudojau lig šiol nei vienu iš jų, o kadangi ir vėliau jau nebepasinaudosiu dėl tam tikrų aplinkybių arba sumetimų, tai nutariau pasidalinti su rašančiaja visuomene, kuri, gali būti,  pasinaudos mano pateiktomis rekomendacijomis.

Pradėsiu geriau iškart nuo trečio būdo, kad sutaupytume brangų laiką ir jum netektų skaityti visko iš eilės, juk labai dažnai mes visur skubame, nespėjame ir net nenorime išklausyti vienas kito iki galo, visos paskaitos, visos istorijos, viso aprašymo, taisyklių, sąlygų, instrukcijų, perspėjimų, visos knygos, viso filmo, viso spektaklio labai dažnai atsiverčiame paskutinį knygos puslapį arba pertraukiame pasakotoją ir klausiame, kaip baigėsi?

Taigi, trečias būdas, kaip, beje, ir pirmieji, prasideda labai paprastai – tereikia prisėsti prie rašomojo stalo. Pirmajame prisėsti prie kompiuterio, antrajame – atsigulti į lovą su išmaniuoju telefonu. Tai ir viskas. Deja, iš tikrųjų nieko daugiau ir nereikia. Visi galvoja, kad reikia kažko dar, kažko ypatingo, kažkokių idėjų, minčių, įkvėpimo, siužeto ir panašiai. Visa tai yra nesąmonė, atsikalbinėjimas, išsigalvojimai, kai tu tiesiog tingi kažką daryti, pasiteisinimai, kad nėra to, nėra ano, o iš tikrųjų ano ir nereikia. Būtent todėl aš niekada ir neparašiau romano, todėl kad visą laiką kažko stigo, ir to stigo buvo netgi daugiau, nei reikia elementariam romanui parašyti.

Iš to seka, kad kai jūs prisėsite arba prigulsite, jūs būtinai parašysite romaną, nesvarbu, apie ką jis bus, greičiausiai apie nieką, kaip ir dauguma romanų, nesvarbu, ar jis bus geras, greičiausiai toks pat blogas kaip ir dauguma romanų, nors jūs, aišku, vaizduositės, kad parašėte kažką visai mielo arba bent jau neprasto, nesgi jūs įdėsite ten kažką savo, kažką išgyvento arba susikurto, kažkokią dalelę savęs ir savo paties pasąmonės ar hipofizio padiktuotų jausmų, ir jum atrodys, kad tai turėtų būti labai svarbu arba reikšminga ir aplinkiniams (nė velnio!), jūs tikėsitės, kad jūsų atvirumas ir jūsų sukurta originali (deja, banali) istorija gali užkariauti milijonų skaitytojų širdis, jus turėtų lydėti pasisekimas, persekioti žurnalistai, gerbėjai ir taip toliau.

Kaip matote, viskas yra labai paprasta, tiek paprasta, kad romanai dabar kepami net greičiau nei bandelės Crustum kepyklėlėje. Romanų pilni kampai ir pilnos knygų mugės, kaip ir besipuikuojančių jose neva iškilių romanistų bei dar tik ketinančių būtinai jais tapti. Ir jie taps, neabejoju, visi tie tūkstančiai beslampinėjančių ir besigėrinčių knygų viršeliais žmogelių, graibstančių autografus iš (kokia laimė!) čia esančio gyvo rašytojo, visi jie, jei tik panorės, taps tokiais pačiais ir vėliau nenuilsdami patys sėdės kiekvienoje knygų mugėje ir brangiu parkeriu reprodukuos autografus į kiekveną savo menkavertę knygelę.

Kaip jau sakiau, visa tai labai paprasta, tereikia vieną kartą pradėti.