Noriu, kad išauštų rytas, –
švelnus vaikiškas rytas
su saulės spinduliu
ir jis prasiskverbtų
pro užmaršties šydą...
Pasiilgau savo vaikystės,
kvepiančios saldainiais
iš deginto cukraus.
Pasiilgau skudurinės lėlės
ir duonos naminės,
kvepiančios ajerais.
Noriu, kad išauštų rytas,
toks vaikiškai švelnus,
kai aš buvau dar maža,
o mama dar jauna
ir mudvi triūsėme prie krosnies,
paskui eidavome žibuokliauti.
Pasiilgau vaikiško pavasario ryto,
o gal tavo glamonių, Mama.