Vieniems suteikia ramų miegą,
kitus pažadina sapnas klaikus –
tu tarsi brendi  per gilų sniegą,
negalėdama pavyti metų laikus...

Deja, nelaukdami skuba, lekia tolyn,
lyg lengvos snaigės, nešamos vėjo,
šaltis smelkias skausmu širdin, 
įspėdamas, jog žiema atskubėjo.
Grimzti tarsi sniege, vis greičiau –
tylią užmarštį palikdama už savęs:
lauki – galgi saulė pakils pagaliau –
žinai, žiemos kelias ilgai nesitęs.
Išeis nepaėmus nieko su savim –
ir vėjas visad laisvas skrajoja –
negali išsiskirti su viena mintim,
kodėl samanoja būtis tavoji?..