Ar įminsi paslaptį, bičiuli? Ar ieškosi dar senų klaidų?
Gerklėje akmuo vis  guli – jokių žodžių nerandu...
Būsi keistas. Nesuprasiu, jei ieškosi praeities...
Nuvilnijo laiko upės, neieškokim jau vilties.
Neieškokim to, kas buvo. Nuplaukė seniai laivai...
Keitės žmonės ir svajonės. Dingo praeities krantai... 
Tu meni? Kvepėjo  oras. Plaukė ievžiedžiai lengvai,
O dabar tik galvas puošia... Bet  ne ievų  čia žiedai... 
Kad kvepėtų pievom vėjas,  baltas vėjas iš laukų, 
Tą svaiginantį graudumą neškime abu kartu. 
Paslapčių jau neieškokim – jos nutolo praeity,
Neįminsim šitos mįslės, liksim be kaltės kalti.