Aš nemačiau savo akių,
Kai Tau pasižadėjau.
Mačiau tavąsias.
Nemačiau jų, kai gimė
Mūsų kūdikiai,
Jų akutėse – mačiau tavąsias.
Savo akių nemačiau,
Kai supratau, kad meilė baigėsi,
Jaučiau tavąsias.
Dabar rytais, matau akis savąsias, jos šypsosi,
Gyventi gera...
Tačiau menu dar vis akis tavąsias.
2010 metai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-03 15:44:40
Tai buvo didi meilė ir didus skausmas, didus ilgesys ir yra ką prisiminti.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-02 22:57:54
Mielos eilės ir suprantamos...
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-03-02 20:11:01
Prisiminimų gijos vis grįš ir grįš... Labai man artimas šis Jūsų eilėraštis.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-03-02 16:19:49
Painoka, bet tuo ir įdomu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-03-02 10:42:23
Na, juntama, kad prieš septynerius metus rašyta. :) Kažkaip kitaip :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-03-01 19:56:22
skaudi tema, bet jei akys vėl šypsosi puiku
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-01 18:43:47
Taip moteriška... Visas gyvenimas.... Gerai, kad dabar akys šypsosi, nors nuo prisiminimų pabėgti juk sunku... Ačiū