Gaivias viltis apie širdy prabudusį pavasarį žalsvai svajingą
Sukaustė gruodas geliantis nusivylimo amžinoj, ledinėje žiemoj...
Pražydę gėlės akyse sušalo skaudžiai, sieloj ašaros sustingo,
Drugeliai blaškosi nerimastingai  vėl neviltyje ir tamsumoj akloj...

Gilyn klimpstu į akinantį sniegą, neturėdama jėgų išbristi,
Nedžiugina svaiginantys, dar vakar buvę geidžiami ir snaigių bučiniai...
Jie apgaulingi, netikri – sugundo ir tuoj pat ištirpsta, lieka krislai –
Nusėda sieloje, alsuojantys žvarba, nors šilumą jaučiau juk neseniai...