Tas vakaras šešėlių neturėjo
Ir  tvýrojo beviltiškai ramus –
Be rausvo saulės gailesčio, be vėjo...
Tuščius regėjau kirtimus.
 
O jie pilni juk medžių dar galėjo būti
Ir lapų virpesio, ir paslapties...
Mačiau šaknis bei kelmus –
Vos likutį
Iš to ką pamenu...

Išties
Tenai neaugo niekad šilas,
Nebuvo eglių, ąžuolų tankmės,
Bet jaunuolynas drebulėm pražilęs.
Tačiau ir jis nebešlamės...
......................................................................
 
Vis vaikščios tarsi gyvos vėlės
Jau arimu –
Lyg veido raukšlėse...
Ir kažin ko taip paširdžius sugėlė?
Kad žemę laidos rugiuose?..
 
2018 m. vasario 21 d.