Kaip noko vyšnios!
Ak, kaip noko vyšnios!
Lyg devyniolika saulėtekių nukritusių!
Ir, rodos, į tą patį sodą grįžčiau,
Nors mano saulė taip žemai žeme jau ritasi.
 
Nors ir pro ašaras,
Pro skaidrų liūdesį,
Pro žilą rūką virš rasų pakibusį,
Tačiau iš naujo rytmetį nubudusį –
Tegul vėlokai, bet abiem abipusį.
 
Tegul ne tokį, koks kadais prižadino –
Jo akys sklidinos vėsaus tylėjimo.
Ir jis nebuvo savas –
Veikiau svetimas,
Todėl kas sau kartu su juo išėjome.
 
Ir vėl parėjome,
Ir vėl dalijomės
Vien tuo, ką niekaip padalint negalima –
Baltumą žiedlapių ant pievos kilimo –
Ramybės skolą, perpintą su nerimu.
 
Galbūt dar vylėmės,
Galbūt tikėjome...
O gal išties ne sykį sau melavome?
................................................................................
 
Bet juk meni –
Kadais tikrai mylėjom mes
Net ir per vėtrą, vaismedžių svyravimą,
Kai noko vyšnios, tokios saldžios vyšnios –
Lyg devyniolika saulėtekių nukritusių...
 
2018 m. vasario 20 d.