užmesiu juodą užmaršties vualį 
ant sklidinų laukimo laiko indų 
kad ilgesio lietus nebelašnotų 
ten kur vanduo 
paliestas nebevirpa 

į kietą ledą virtę 
abejingumo vėsūs
vandenynai 

atsimuša krantan 
ir į mane pažyra 
prisiminimai, brendantys per mirtį 
į liūdnus kalnus, kurie verkia 
beaistrėm snaigėm 
gulančiom į šaltus
delnus 

jas ant širdies padėsiu 
tegul ištirpsta karšty 
jų nebegedėsiu 

liks tik vanduo skaidrus lyg gyvas 
kur virpa atvaizdas priblėsęs 
jo akys žvilga lyg safyrai 
tai ašaros                    
kaip vaiko juokas
tyros 

ten mano jūra išduota žuvėdros 
ir mano krantas 
kuriuo braidėm tylūs 
ten smėlis užmaršties 
tarp laiko pirštų 
šnibždėdamas
"pamirši"

byra 
  byra 
    byra..