Įdienojus, kai saulė pakyla,
Sustiprėja spalvos, kvapai,
Būna vaizdas nuostabiai tyras,
Aidi sklindantys miško garsai.

Tarp žiedų pasislėpusi briedė
Trikdė tylą sunkiu šnopštimu,
Taip gyvybė pasaulin ateina,
Ar žmogaus, ar gyvūno vardu.

Koks gražuolis, reginys vertas laimės,
Pamatyti gamtos stebuklus, bet kodėl
Kyla briedė, akimis pilnos baimės,
Ir vis stumia briedžiuką snukiu.

Dar nespėjus žemės pajusti,
Jau pavojus tūnojo čia pat,
Ir turėjo įvykti stebuklas,
Kad galėtų briedžiukas gyvent.

Bet stebuklo taip ir nebuvo,
Iš briedžiuko paliko maita,
Tam, kad mistų miško galiūnai,
Tam, kad vykt nuolatinė kova.
 
Taip pradingsta pasakos grožis,
Stingdo kraują briežiuko mirtis,
Ir tada užsimerkęs galvoji,
Kurgi glūdi tame  išmintis.

Ta baisi valpurgiška puota,
Po gražiais prabangiais apdarais
Slepias iltys ar kojų kanopos,
Kurios tuoj tave nieku pavers.
 
Kas aš šiandien, kieno racioną
Turiu gardint, kad jam būt skanu,
Ir kieno ši skausminga dėlionė,
Kad tikėtis geresnio sunku.
 
Tad skelbiu veganišką puotą
Be kraujų ir be jokios mėsos,
Kad sugrįžtų laikai karūnuoti
Ir nereikt jau gyvosios aukos.